„Liaudies praeities lobių skrynią atvėrus“

 

 

 

Velykos

 

Tai gražiausia pavasario šventė. Dažniausiai švenčiama balandžio mėnesį. (tarp kovo 21 ir balandžio 25d.). Su Velykomis susiję daugybė lietuvių liaudies papročių ir tradicijų:

Laistymasis vandeniu, kiaušinių marginimas ir daužymas, jų ridinėjimas, supimasis, įvairūs spėjimai ir būrimai. Paskutinis sekmadienis prieš Velykas vadinamas Verbų sekmadieniu. Savaitė nuo Verbų iki Velykų vadinama Didžiąja, Šventąja arba Kristaus Kančios savaitė.  Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu.

 

 

Kūčių tradicijos ir papročiai

Burtai. Pasakojimai

Kūčios susijusios su žiemos saulėgrįžos apiegomis, kurių atspindžių aptinkama kalėdiniuose papročiuose. Po krikščionybės įvedimo Kūčios virto Kalėdų išvakarėmis, tačiau išlaikė ryškias protėvių kulto tradicijas. Todėl Kučios švenčiamos kaip šeimos šventė. Tą vakarą prie šventinio stalo susėda visa šeima. Kūčių dieną buvo sutvarkomi namai, iššluojama ir pabarstoma kadagių šakelėmis asla. Ant eglutės kabinami obuoliai, riešutai, saldumynai vėlėms pavaišinti.

Prieš kūčias visi turėjo būtinai nusiprausti, persivilkti švariais drabužiais, taip pat apsivalyti dvasiškai - išsižadėti blogų minčių, pykčio ar keršto. Pradėdami Kūčių vakarienę visi sustodavo aplink stalą, vyriausias šeimos narys garsiai melsdavosi, prisimindavo šeimos mirusiuosius. Po to linkėdavo vieni kitiems sveikatos, dalydavosi duona, laužydavo bažnyčioje pašventintą kalėdaitį, ragaudavo tradicinius Kūčių valgius.



Pavalgius iš po staltiesės buvo traukiamas šienas. Kam pavykdavo ištraukti ilgesnį, to ir gyvenimas būsiąs ilgesnis. Merginos išėjusios į lauką, klausydavosi, iš kur šunys loja, - iš ten atvažiuos piršliai.

Paėmus žirnių, riešutų ar pupų saują, reikia suskaičiuoti. Pora ar nepora? Jeigu pora - kitąmet susirasi daug naujų draugų, jeigu ne - draugausi su senais.

Atsitūpus į duris reikia paimti savo batą ir mesti per galvą. Jei nukris nosim į duris - daug keliausi, jei nukris užkulniu į duris - sėdėsi namie.Ir t.t.

 

Per Kūčias žvalgykitės pro langą, ar nepatekėjo Vakarinė žvaigždė. Kai tik ji pateka, laikas sėsti prie stalo.

 

  • Kas pirmas pamatys Vakarinę, tas tais metais bus laimingas.
  • Jei danguje daug žvaigždžių -
  • bus derlingi metai.
  • Jei per Kūčias lyja - karvės duos daug pieno.
  • Jei kruša krinta - vištos dės daug kiaušinių.
  • O jei norit, kad kitais metais būtų daug obuolių, išbėkit į sodą ir visas obelis apkabinkit.

 

Šaltiniai:

A.Bareikytė. Metų knygelė. V.,"Regnum fondas",  1997

I. Čepienė. Lietuvių etninės kultūros istorija, K., "Šviesa", 1995

Nuotraukos:

https://www.google.lt/search?q=k%C5%AB%C4%8Di%C5%B3+vakaras&source=lnms&tbm=isch&sa=X&ei=q9ypUtLPPM3whQfxzoCICA&ved

 

https://www.google.lt/search?q=k%C5%AB%C4%8Di%C5%B3+vakaras&source=lnms&tbm=isch&sa

 

 

 

Artėjant žiemos saulėgrįžai.

Advento tradicijų prisiminimas.

Vilkai miške ir tikėjimuose.

 

Šio užsiėmimo metu su vaikais aptarėme pateiktį "Adventas - laukimo metas" . Sužinojo, kad žmonės nuo seno laukia Kalėdų ir tas laikotarpis vadinamas Adventu. Šiuo laikotarpiu sunkių darbų nedirbdavo, negražių žodžių nekalbėdavo, didelių linksmybių nekeldavo, gražiai ir ramiai elgdavosi. Vakarais labai anksti temdavo, tai žibindavo balanas arba žibalines lempas. Taip prieblandoje vakarodavo, kad nebūtų nuobodu pasakodavo įvairius nutikimus, mindavo mįsles, sekdavo pasakas, žaisdavo įvairius žaidimus. Žiemos būdavo šaltesnės, miškuose daug sniego, sunku žvėrims būdavo susirasti maisto. Prie namų priartėdavo vilkai ir savo staugimu gąsdindavo ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosiu. Todėl šis mėnuo dar kartais vadinamas vilkų mėnesiu.

 

Apie vilkus sukurta patarlių ir priežodžių:

  • Gyvena kaip vilkas be namų.
  • Jei vilkas dantų neturėtų, niekas jo nebijotų.
  • Bijai vilko - neik į mišką.
  • Nemitęs vilkas peles kasa...
  • Zuikio dantys vilkui nebaisūs.
  • Ir vilkas sotus, ir avis sveika.
  • Seno vilko neapgausi...
  • Bėgi nuo vilko, užbėgsi ant meškos.

Užsiėmimo metu vaikai žaidė žaidimus "Žiedo dalijimas", "Akla višta", ratelį "Kiškelis".

 

Šaltiniai:

Aistė Bareikytė. Metų knygelė. "Regnum fondas", V., 1997

Biruta Onaitienė. Nuo rugsėjo iki birželio. "Lucilijus", 2004

 

Senieji gentivardžiai

Vardų parinkimas, reikšmės, krikštynų papročiai

Gentis – giminė. Gentivardžiai – giminės vardai. Giminystė gali būti kraujo (įgimta) ir vedybinė.Tačiau ji nėra išskiriama, o įvardijama vienu žodžiu giminaitis.

Giminaičiai vadinami :

Ainis - palikuonis.
Anūkas - vaiko vaikas, vaikaitis.

Dėdė - motinos ar tėvo brolis, tetos vyras.

Seserėčia - sesers duktė.
Seserėnas  - sesers sūnus.
Sūnėnas - brolio ar sesers sūnus, brolėnas arba seserėnas.

Pati - žmona
Pats - sutuoktinis, vyras.

Daugiau įdomių, negirdėtų gentivardžių galima paskaityti tinklaraštyje:


http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=208492&st=84 

 

 

 

 

Kiekvieno vardo istorija yra unikali, individuali, susijusi su konkrečiais žmonėmis, šeimomis, giminėmis. Tėvų ir senelių vardus dažnai nulėmė protėvio sėkmingas likimas, aukšti pasiekimai, charakterio savybės. Būdavo, kai vaikui suteikdavo ne vieną, o du, tris ar net daugiau vardų - močiutės, senelio ar net "išėjusiems" prisiminti. Žmoguje, turinčiame tris ir daugiau vardų, savo gyvenimą įprasmindavo net kelios protėvių kartos.

Berniukui dažniausiai suteikdavo tėvo, senelio, prosenelio, dėdės, dažnai krikštatėvio vardą, mergaitei - mamos, močiutė, promočiutės, tetos, mošos, krikštamotės vardą. Tėvų vardus dažniausiai parinkdavo pirmagimiams. Paprastai, kuo kilmingesni tėvai, tuo daugiau vardų vaikui rinkdavo. Taip pat dažnai vaiką pavadindavo vardu to šventojo, kurio dieną jis gimė.

Lietuvių vardai gali būti atsiradę iš įvairių bendrinių žodžių: Aušra, Rasa, Vakaris. Kiti kilo iš vietovardžių - Nida, Rusnė, Vilnius, Raigardas. Gal nelabai populiarūs, bet į atskirą grupelę išskiriami naujieji vardai, atsiradę iš tautovardžių - Jotvingis, Aistė, Bartis, Galindas. Patys įdomiausi - literatūriniai vardai, vėliau atkeliavę į realų gyvenimą - Eglė, Uosis, Ąžuolas, Jūratė, Kastytis. Retesni iš žymių žmonių pavardžių - Darius, Girėnas.

 

Šaltinis:

http://giminesmedis.blogas.lt/vardu-keliones-360.html 

 

Į krikštynas buvo kviečiami giminės ir kaimynai (susirinkdavo tik vedusieji), keliamos vaišės, daromas alus. Visi laukdavo iš bažnyčios parvažiuojančių kūmų. Kaimo vaikai prašydavo "kūmų pyrago" - riestainių, saldainių.

Vaiko vardo tėvai iki krikšto nesakydavo, o tik pašnibždėdavo kūmams. Iš čia linksmos istorijos, kaip krikšto tėvai pamiršdavo , kas jiems pasakyta, ir patys sugalvodavo bažnyčioje vardus.

Keliaujant į bažnyčią, vaikus iškeldavo pro langą, nes jei išneš per slankstį - atsitiks kas blogo pakeliui

Po bažnyčios sakydavo "Išvežėm pagoniuką, parvežėm Joniuką. Išvežėm pagonytę - parvežėm Onytę". Grįžę paskelbdavo vardą ir  kuo greičiau jį išvystydavo (kad greitai bėgioti pradėtų), prinešdavo prie krosnies ir paliesdavo rankyte (kad vaikas nuo namų nenutoltų). Tada prieidavo broliukai ir sesutės, pasveikindavo nająjį krikščioniuką ir už tai gaudavo vaišių.

Apie krikštynų isatoriją Lietuvoje skaitykite čia:

 

Šaltiniai: I Čepienė. Lietuvių etninės kultūros istorija. K.,"Šviesa", 1995

Paveikslėliai:

https://www.google.lt/search?q=krik%C5%A1tynos&source=lnms&tbm=isch&sa=X&ei=zsORUvuPEorNtAbMooG4DQ&sqi=2&ved=0CAcQ_AUoAQ&biw=1876&bih=984&dpr=0.9#q=senov%C4%97s+kryk%C5%A1tyn%C5%B3+papro%C4%8Diai&tbm=isch&facrc=_&imgdii=_&imgrc=v2acs6eBwXVEIM%3A%3B1X3L9IK2vCYhGM%3Bhttp%253A%252F%252Fviskaskrikstynoms.lt%252Fsites%252Fkrikstynoms.lt%252Ffiles%252Fimagecache%252Fthumb%252Fkrikstynos%252520angelu%252520apsuptyje.jpg%3Bhttp%253A%252F%252Fviskaskrikstynoms.lt%252Fidejos-krikstynoms%3B250%3B190

 

 

Šeima.  

Bendravimas tarp vaikų ir tėvų.

 

 

Doriniam vaikų auklėjimui galiojo nuo senų laikų nusistovėjusios elgesio normos, kuriomis buvo išreiškiama pagarba kitam žmogui, svetingumas, paslaugumas, sąžiningumas, pareigingumas.

Įprastinis sveikinimasis sutikus kaimyną ar nepažįstamą žmogų buvo palabinimas. Vaikus pas kaimynus siųsdavo parnešti kokio daikto, paklausti, paskolinti. Gavę reikiamą daiktą turėjo neužsibūti, netrukdyti šeimininkų. Nuo mažens vaikai nebuvo pratinami dalyvauti suaugusiųjų pokalbiuose, o atvykus svečiui, nesėsdavo prie stalo.

Šeimos dorovę atspindėjo tėvų ir vaikų santykiai. Vaikai gerbė tėvus, klausė jų patarimų, vadovavosi jų patirtimi. Jie buvo mokomi mylėti, puoselėti gamtą, vertinti tai, ką ji duoda žmogui. Iš mažens derėjo žinoti, kad gyvūnas, augalas jaučia tą patį, ką ir žmogus, todėl jo negalima laužyti, mušti, kankinti, naikinti.

Didelis dėmesys buvo skiriamas vaiko darbštumui ugdyti. Pavyzdį rodydavo vyresnieji šeimos nariai. Kasdieniai darbai šeimoje buvo skirstomi pagal amžių. jau 5-6 m. vaikai pratinosi prižiūrėti mažesniuosius, atnešti prakurų, pašluoti aslą, vyresnieji atnešdavo malkų, vandens, padėdavo šerti gyvulius, plėšydavo plunksnas, kedendavo vilnas. Nuo 7-8 m. pradėję ganyti, pramokdavo įvairių rankų darbų: mergaitės - megzti, austi juostas, siūti, berniukai - pinti krepšius, vyžas, rišti vantas.

Vaikai buvo mokomi kiekvieną darbą atlikti iki galo. Nuo mažų dienų mamos dainuodavo lopšines, dainas, sekdavo pasakas. Patarlėmis, priežodžiais, mįslių minimu buvo žadinama vaizduotė, turtinama kalba, smerkiama tinginystė, skiepijama darbo meilė.

 

PATARLĖS:

 

Brangus tėvams vaikas, bet ir čia turi būti saikas.


Kokius kas išaugina vaikus, su tokiais ir džiaugsis.

 

Obuolys nuo obels netoli rieda. (Užrašė Lazdynas – Rimantas Lazdynas)


Gerų tėvų geri ir vaikai.

 

 

Šaltiniai: I Čepienė. Lietuvių etninės kultūros istorija. K.,"Šviesa", 1995


http://lietuvai.lt/wiki/Pagrindinis_puslapis


Paveikslėliai:

https://www.google.lt/search?q=tevu+ir+vaiku+santykiai+seimoje&source=lnms&tbm=isch&sa=X&ei=AwaJUsTeGaGe4wS3jIHoCg&ved=0CAcQ_AUoAQ&biw=1876&bih=984&dpr=0.9/

 

Medžių brolijoje. Ąžuolo tvirtybė. 

 

Ąžuolai, praeities girių išminčiai seneliai, kilmingai švokščia, kalbina žmogų, savo šnarėjimu tarsi jam perteikdami šventą ramybės dvasią.
Ąžuolynus  pagonys mūsų senoliai laikė šventais, kirvio neliečiamais. Į šventąsias girias be žynio leidimo niekas negalėjo įžengti. Senovės lietuvių tikėjimas iš dalies padėjo išsaugoti gražiąsias girias.

Užsiėmimo metu vaikai ne tik klausėsi pasakojimo, bet ir aptardami nuotraukas, sužinojo apie baublius, apie tai, ką gamina iš ąžuolo, žiūrėdami filmuką, susipažino su Zarasų rajone augančiu seniausiu Lietuvos ąžuolu, atliko kūrybinius darbus.

Apie Stelmužės ąžuolą

MĮSLĖS:

 

  • Ruda ruda vaikšto miške su ruda kepurėle. (Sukūrė Joris ir Nedas) (Gilė)
  • Stovi namas, stogas kietas, o pamatai - minkšti. (Sukūrė Ieva ir Patricija) (Gilė)
  • 100 žmonių viename name gyvena.(Sukūrė Beatričė Š. ir Brigita) (Ąžuolo lapai)
  • Stipriausias Lietuvoje ir laikomas šventu. Kas? (Sukūrė Benas ir Saulius) (Ąžuolas)
  • Iškarpytas, banguotas kabo ant medžio (Sukūrė visi) (Lapas)

 


Visų šventųjų diena ir Vėlinės

 


Užsiėmimo metu vyko pokalbis „Ką žinau apie  šias tradicines šventes“

Išsiaiškinome, kad Visų šventųjų dieną prisimename ir paminime mirusius savo prosenelius, senelius, gimines, artimuosius.

Vėlinės – gedulo ir rimties diena. Ant sutvarkytų kapų uždegamos žvakutės, kurios tarsi sušildo mirusiųjų sielas. Toji ugnis simbolizuoja du pasaulius – gyvųjų ir mirusiųjų, jų ryšį. Su mokiniais aptarėme, kad reikia nepamiršti ir apleistų kapelių, ant jų uždegti nors  mažytę žvakutę.

Užsiėmimo metu kalbėjome apie kryždirbius, kurie nukaldavo metalinius kryžius, apie jų puošybą dangaus kūnų simbolika – žvaigždėmis, saulutėmis, mėnulio formomis. Mokiniai bandė patys kurti,  popieriuje braižydami fragmentus.

 

 

 

Vėlinių žvakelė

 

Aš - Vėlinių žvakelė,

Tarp rudenio gėlių.

Žymiu, kur baigias kelias,-

Apmąstymu giliu.

 

Sudėk rankas, mažyli,

Ir nieko nebeklausk,-

Čia žemė verkia tyliai

Išėjusio žmogaus.

 

J.Ožeraitytė